Moters diena
Autorės nuotr.
Ar kada pagalvojote, ką jums asmeniškai reiškia viena ar kita kalendorinė šventė? Ar pastebėjote, kad kiekviena iš jų formuoja mūsų pasikartojantį elgesį?
Gruodžio 24-oji: žinau, kad visą dieną praleisiu virtuvėje ir mėginsiu dvylikos patiekalų ruošimą kažkaip suderinti su atvažiavusių viešnių užėmimu. Gruodžio 31-oji: žinau, kad apsivalgysiu ir prieš pat vidurnaktį būtinai eisiu į kiemą laukti saliutų. Vasario 16-oji: sėdėsiu namuose ir jausiu vidinę graužatį, kad dėl pastarojo penkmečio įvykių nebejaučiu jokio noro švęsti. O kaip su Kovo 8-ąją?
Ji taip pat turi savas tradicijas. Ir prasmę.
Man Moters diena yra apie moteriškumą. Apie pagarbą moteriai. Ne už jos nuopelnus ar pastangas išlaikyti išorinį grožį, bet už tai, kad ji, pasikliaudama gamtos duotybėmis, tęsia savųjų pramočių tradicijas.
Man tai galimybė pasimėgauti mergaičių diena. Tai smagia tradicija virstantis laikas, kai mudvi su dukra važiuojam pasižvalgyti po pavasarėjantį miestą ir sočiai pasilepinti itališkos virtuvės skoniais.
Man tai jaudinantis laukimas. Žinojimas, kad vyras ir sūnus suokalbiškai stengsis ištaikyti progą nupirkti ir kažkur paslėpti gėles, kad mudvi su dukra jų nepamatytume, kol visi susirinksim į namus.
Ir tą akimirką kai pamatau mylimas rankas, tiesiančias man mažytę puokštelę ryškiaspalvių žiedų, visu kūnu ir siela pajuntu nepaprastą dėkingumą. Už meilę, už moteriškumą, už motinystę ir už tai, kad savo gyvenime sulaukiau dar vieno žydinčio pavasario 💚.
Mirtis – tai prabudimas
Nuotr. autorės
Ar kada uždavei sau klausimą, kas bus, kai ateis mirties akimirka? Man ši mintis nedavė ramybės nuo pat penkerių (skaičiau, kad būtent tokio amžiaus vaikus labiausiai kamuoja mirties baimė). Pamenu tuomet įsivaizduodavau, kad manęs jau nebėra, bet visi kiti gyvena kaip gyvenę. O aš vis dar matau kaip pagrindiniu miestelio tiltu važiuoja mašinos ir po juo teka tamsus upės vanduo.
Spėju, kad toks klausimas nors kartą gyvenime yra kilęs kiekvienam. Tačiau ne visi suka dėl jo galvą.
Kaip ir knygos herojus – savo karjeros viršūnę pasiekęs gydytojas anesteziologas, Beikersfildo (JAV, Kalifornija) širdies ligų klinikos anesteziologinio skyriaus vadovas. Turtingas, aukštuomenei priklausantis materialistas, despoto tėvo sūnus, tokiais pat despotiškais būdais auklėjantis savo vyresnėlį sūnų. Induistas, tačiau ne itin besidomintis karminiais dalykais.
Ir štai vieną dieną jo prabangus pasaulis sudūžta į šipulius, atnešdamas vis didesnes fizinio kūno kančias dėl išsivysčiusio prostatos vėžio ir šešių nepavykusių operacijų. O septintoji operacija tampa senojo ir naujojo gyvenimo kryžkele. Žymus gydytojas patiria klinikinę mirtį…
Vienu sakiniu: tai knyga apie žmogaus transformaciją. Ne šiaip gyvenimo pokytį, bet visišką asmenybės transformaciją. Apie žodžiais sunkiai nusakomas patirtis, privertusias perkainoti vertybes ir pasukti nauju – dvasiniu keliu.
Pirmoji knygos dalis man priminė nuotykių romaną (suskaičiau vienu prisėdimu). O antroji – dvasinio gyvenimo mokymus (vis stabteldavau pamąstyti).
Nesu tikra, ar knygoje aprašytas atvejis yra tiesa (nors toks žmogus realiai egzistuoja), tačiau visiškai tikiu, kad taip galėjo nutikti. Įvykių autentiškumą tarsi paliudija knygoje minimi susitikimai su mokslininkais, žymaus pomirtinio gyvenimo tyrinėtojo Raymond A. Moody parašyta pratarmė ir gale knygos pateikta nuoroda į tinklalapį, kviečiantį pasidalinti savo apymirtinės (niekaip nepripratau prie šito žodžio) patirties įspūdžiais.
O kas, jei knygoje aprašyta sielos kelionė, susitikimai ir potyriai yra tiesa? Gal visgi verta susimąstyti apie savo gyvenimo pokyčius kol dar turime šiek tiek laiko?
Žiemos saulėgrįža
Iš šeimos archyvo
Išgyvenome dar vienerius nelengvus metus. Leiskime jiems išeiti.
Nesilaikykime įsitvėrę baimės, netikrumo ir nežinios. Išbandymai ir pamokos augina musų vidinę stiprybę.
Atsigręžkime į Motulę Gamtą. Šiandien ji pasitinka grįžtančią Saulę. Su meile, viltimi, tikėjimu ir naujo metų ciklo pradžia.
Padarykime ir mes tą patį. Perkelkime žvilgsnį nuo tamsos į šviesą. Ištarkime šiltus žodžius. Leiskime jiems rasti atgarsį kitų žmonių širdyse.
Šiandien yra pats tinkamiausias metas surasti savo šviesą. Atleiskime, paleiskime ir mylėkime. Svajokime, pieškime savo ateitį ryškesnėmis spalvomis ir gyvesniais atspalviais.
Juk net ir po giliausios nakties išaušta rytas. Net ir po didžiausios tamsos sugrįžta saulė. Pasitikime ją. Pasitikime sugrįžtančią Saulę.
Pirmą kartą šiuos žodžius užrašiau 2020 m. gruodžio 21 d. Bet kasmet, atėjus Žiemos saulėgrįžai, man kildavo noras jais pasidalinti dar kartą. Nes kiekvieni sekantys metai su savimi atsinešdavo vis didesnius išbandymus. Todėl, atsisveikinant su senaisiais metais, mano kvietimas ieškoti šviesos kaskart įgaudavo vis didesnę prasmę. Šie metai tikai nėra išimtis.
Aš renkuosi gyventi kitaip. Ir nepaisant aplink tvyrančios tamsos aš įžvelgiu šviesą ir leidžiu sau mėgautis sugrįžtančia Saule.
Leisk sau ir tu 💚.